sątėvainis

są́tėvainis, -ė (vok. Miterbe) smob. (1) Rtr, sątėvaĩnis (2) K; N 1. Q347 žr. sątėvonis: Nes jei tie, kurie iš zokano yra, sątėvainiais yra, tada viera niekas yra ir pažadėjimas nieku pavirto BBPvR4,14. Jog pagonys sąkūniškai sątėvainiais esą CII59-60. 2. KlbV11 tos pačios tautos žmogus, tautietis: Dabar atsigręžiu į tuos brolius sątėvainius, kurie išėję iš prastųjų žmonių prš.